2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Dingę prisiminimai

Saugodavau savo nuotraukas ir kūrinėlius kompiuterio kietajame diske. Pagalvodavau, kad gal tai nėra pats patikimiausias būdas, bet... O štai ėmė ir dingo pernai mano kelių metų triūsas. Ir tai yra puiki pamoka ir perspėjimas ateičiai. Ir gal gerai, kad yra taip, kaip yra, o ne kitaip, kaip galėtų būti, bet nėra. :) Nes labai aiškiai esu patyrus, kad tam tikros nesėkmės yra skirtos tam, kad pakreiptų teisinga linkme. Ir tam, kad  kažką pasiektum reikia ir kažką paaukoti. Tikriausiai tai vadinama likimu, savuoju gyvenimo keliu :)

Tad aš manau, kad kompiuterio gedimas buvo nulemtas, nes dabar jau žinau, kad žmogus, tai tokia būtybė, kuri labai trokšta prisirišti prie atminimo ženklų. Tai nuotraukos, laiškai, įvairūs daiktai, pastatai... Tai, kas padeda išlaikyti prisiminimus, juos išsaugoti kuo ilgiau. Pasirodo atmintis yra labai laikinas dalykas. Ir prisiminimai siekia ne tiek toli, kiek norėtum. Kiekviena nauja patirtis pakeičia seną, senų pažįstamų veidus iš atminties ištrina nauji. Netrukus užmiršti ir pats save. Koks buvai, kaip mąstei, ar kokiu žmogumi norėjai tapti. Ir nors kartoji, kad niekada nepamirši, galbūt tai nėra įmanoma. Nes atmintis nėra paklusni.

Tačiau yra prisiminimai, kurie tikrai brangūs.  Jie yra ta vertybė, kuri turi būti saugojama ne kažkur, kur galėtume atidėti jų branginima vėlesniam laikui, kur manytume, kad nereikia jokių pastangų jiems išlaikyti. Tiesiog negalima leisti šių prisiminimų vietą užimti kitiems. Visada ir visur jie turi likti kartu su mumis.


2 komentarai:

  1. Labai įdomūs pamąstymai... Apie prisirišimus labai artimi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū už komentarą. Visada malonu ir įdomu patirti atsaką į savo mintis. :)

    AtsakytiPanaikinti